Amaranta betgi, anksčiau bauginusi ją savo kietaširdiškumu, liūdinusi slaptu kartėliu, pasirodė esanti švelniausia moteriškė pasaulyje, o kai užuojauta atvėrė Ursulai akis, ji suprato, kad Amaranta taip nepelnytai kamavo Pjetrą Krespį ne keršto sumetimais, kaip visi manė, ir ne piktas, apmaudus, nepagydomas sielvartas, kaip visi manė, ją pastūmėjo tol graužti pulkininką Cherineldą Markesą, kol jam gyvenimas pasidarė nebemielas,- iš teisybės joje žūtbūtinai grūmėsi bekraštė meilė su nenugalimu bailumu, ir galų gale viršų paėmė neprotinga baimė, nuolat aitrinusi iškankintą Amarantos širdį.
( Gabriel García Márquez )
[ One Hundred Years of Solitude ]
www.QuoteSweet.com